3 geriausios Charleso Willefordo knygos

Kai kuriems autoriams nešvankiai sekasi išgarsėti po mirties. Kaip ir bet kurioje kitoje kūrybinėje srityje, taip dažniausiai nutinka todėl, kad esi per daug priekyje savo laiko. Nes tikrai tik dabar esame imlesni avangardui, nors nė velnio nesuprantame to, kas mums meniškai reprezentuojama ar pasakojama literatūriškai.

Aš atnešiau čia bylą Charlesas Willefordas kaip absoliuti retenybė. Nes ne dėl to, kad jis lažinosi dėl trikdančios bibliografijos. Savo kriminalinius romanus jis rašė tik su didesne ar mažesne sėkme ir laiku, o jų keistieji posūkiai ir lėmė tai, kas buvo atsakinga už tai, kad jis šiandien atnešė jį čia su netikėtais pakartotiniais leidimais.

Keista mane traukia tuo paslapties tašku. Kas tave sugrąžino, Charles? Neabejotinai būtent mitas, pagausėjusios legendos apie nevykėlį, tarsi suteikia naują blizgesį jo meninėms apraiškoms.

Tikriausiai Charlesas gali priimti stereotipą vienas hitų rašytojas su savo romanu Majamio bliuzas. O gal ir ne, gal todėl, kad hardboiled’e gimęs jo stilius taip pat meistriškai dvelkia humoru. Taip pat gali būti, kad lytys trokšta geresnių laikų, o juodaodis neabejotinai pasiilgsta čia, Ispanijoje „Vazquez Montalban“ y Gonzalezas Ledesma o JAV jie ilgisi Hammettas arba savotiškas Charlesas Willefordas.

Kas žino? Skaitytojo norai ar redakciniai ketinimai – kaip ir valdovo keliai – nesuvokiami. Esmė ta, kad Willefordas grįžta ir visada yra ypatingas malonumas pasinerti į tamsius požemius, kurie taip pat jau yra įstrigę laiko miglose...

3 populiariausi Charleso Willefordo romanai

Majamio bliuzas

Vertingiausias Willefordo romanas. Savotiškas senųjų Amerikos Vakarų dvikovų tarp šerifo ir piktadarių vertimas. Adaptacijoje Willefordas naudoja humorą, smurtą ir maksimalią jau atliktų gaudynių įtampą. byla beli tarp dviejų veikėjų kaip embleminių gėrio ir blogio atstovų. Tik kartais juoda ir balta profilių spalva susimaišo į bendrą painiavą ir visišką kabliuką.

Freddy Frengeris jaunesnysis, žavus psichozė iš Kalifornijos, ką tik nusileido Majamyje, pilnomis kišenėmis pavogtų kreditinių kortelių ir norėjo ją pastorinti. Po apkaltinamojo nuosprendžio San Kventine jis nori pradėti iš naujo kitoje valstijoje, nelaikomas pakartotiniu nusikaltėliu.

Pakeliui jis kerta seržantą Hoke'ą Moseley – policininką, kurio gyvenimas pražūtingas, apdaužytas automobilis ir niūrios išvaizdos, bet negailestingas savo darbuose. Nusikaltėliai ir policija nujaučia, kad miestas nėra pakankamai didelis jiems abiem, bet Fredis smogia pirmas: jis pavagia seržanto ženklą, ginklą ir dirbtinius dantis. Dvikova įteikta.

Majamio bliuzas

Šedevras

Ypatingi meno pasauliai su savo keistenybėmis ir retenybėmis, su artumu prie ydų, slenkančių tarp turtingų kaip bohemos socialinių sluoksnių, yra šio romano, kupino humoro, kraujo, aistrų, manijų ir meilės menui, susitikimo vietos. gali būti.

Milijonierius kolekcininkas pateikia jaunam kritikui Jamesui Figuerasui nenumaldomą pasiūlymą: išskirtinai interviu Jacques'ą Debierue, legendiškiausią ir nepasiekiamą tapybos pasaulio menininką. Mainais kolekcininkas paprašo Figueras pavogti Debierue kūrinį, kuris gyvena pasislėpęs atokioje Floridos vietoje.

Kritikui atsiveria dvi galimybės: pasielgti teisingai arba tapti nusikaltėliu susitikti su didžiausiu gyvu meno genijumi ir parašyti apie jį esė, kuri suteiks jam tarptautinį prestižą. Ambicingasis Figueras turi aiškų kelią.

Šedevras

Žaidimas-gaidys

„Deep America“ siūlo įvairias dekoracijas, per kurias galima išjudinti pačius groteskiškiausius Willefordo personažus, kurie mėgaujasi žiauriausiu pasirodymu, atviromis gyslomis, gebėjimu juoktis iš grėsmingų dalykų, kad galiausiai būtų galima išgauti kritiką ir analizę iš žmogaus būklės.

Trisdešimt dvejų metų Frankas Mansfieldas yra vienas geriausių Amerikos galerijų. Pietų rungtynėse jo vardas panaikina statymus. Frenkas giriasi, impulsyvus ir ginčytis; bet norint būti numeris vienas turi turėti galvą.

Gavęs Metų Gallero apdovanojimą tarp antakio ir antakio – aukščiausią Šiaurės Amerikos galistikos išskirtinumą, Frankas prisiekia daugiau niekada neatverti burnos iki pašventinimo. Tik jis žino savo nebylumo priežastį, nors primityviame gaidžių peštynių pasaulyje, vyrų pasaulyje, valdomame protėvių taisyklių, kur „rankos paspaudimas yra toks pat privalomas kaip ir prisiekęs pareiškimas pas notarą“, niekas nesivargins išsiaiškinti.

Kita vertus, Merė Elžbieta, po daugelio metų atsidavusiai laukdama, kol jos sužadėtinis paliks gaidžius, grįš į miestelį ir apsigyvens, kantrybės liko nedaug, o tas keistas tylumas ją tuoj išvargins. Frenkas žino, kad mieste yra daug medžiotojų, norinčių nuvesti Mary Elizabeth į koridorių; jei jis nori pas ją sugrįžti, tai gali būti paskutinis jo bandymas pasiekti tai, ko labiausiai gyvenime troško.

Charlesas Willefordas, vienas iš didžiausių amerikiečių „hardboiled“ vardų ir kultinis autorius, „Odisėjos“ įkvėpė sugalvoti, ką jis pats laikė geriausiu savo romanu. Įspūdinga, linksma, meistriškai parašyta „Kovojantis gaidys“ – tai nuotykis per pietų šeštojo dešimtmečio kivirčus, kelionė per mažai žinomą ir išnykusią Šiaurės Ameriką, nepamirštamo personažo draugijoje.

Žaidimas-gaidys
5/5 – (15 balsai)

Komentuoti

Ši svetainė naudoja "Akismet", kad sumažintų šlamštą. Sužinokite, kaip apdorojami jūsų komentarų duomenys.