La escritora caribeña Maryse Condé (digo caribeña porque apuntar a su condición francesa por reductos coloniales aún vigentes, pues como que se me hace raro) hacía de su literatura, casi siempre en clave de istorinė fantastika, un auténtico escenario teatral donde cada uno de sus personajes declama su verdad. Intrahistorias hechas rabiosas certidumbres como de soliloquios a media luz. Reivindicación que consigue alcanzar sus dosis de revancha respecto a relatos oficiales u otras crónicas que exilian nombres que debieran ocupar grandes páginas.
Visos „Condé“ sukurtos istorijos siūlo panašius žvilgsnius į vieną ar kitą skolingą pasaulį. Nuo pačios jo figūros biografinių atspalvių protrūkiuose iki bet kurio jo simbolinio veikėjo vaizdavimo. Autentiškumo suvokimas, išsklaidantis visas galimas abejones dėl to, kaip įvyko Condé pakartotiniai įvykiai, su didžiausiomis empatijos dozėmis, kad prireikus būtų galima iš naujo išmokti istoriją.
La bibliografía con sello de Maryse Condé se incrementó durante sus fértiles 90 años. Tanto en volumen como en reconocimientos y alcance internacional. Porque más allá de géneros más aferrados a la ficción pura. Las semblanzas de vida de Condé también aportan suspense desde la mera supervivencia. Tramas vívidas hacia la resolución que la vida misma ofrece con sus dejes de crudeza o de insospechado esplendor.
3 geriausi Maryse Condé romanai
Aš, Tituba, Salemo ragana
Seguramente el más delirante de los casos de machismo histórico sea lo de las cazas de brujas repetidas en medio mundo como un verdadero tic misógino exacerbado bajo el paraguas de la religión (peor me lo pones). En alguna ocasión escribí un relato bastante extenso sobre los autos de fe de Logroño y recordé en esta historia ese mismo ambiente de revanchismo porque sí. Solo que en esta ocasión la esclava Tituba puede llegar a ser la bruja que todos más temían…
Maryse Condé priima mistiko Tituba, juodaodžio vergo, kuris buvo teisiamas garsiuosiuose raganavimo teismuose, kurie vyko Salemo mieste XVII amžiaus pabaigoje, balsą. Išprievartavimo vergų laive produktas Titubą į magiškąjį meną įtraukė gydytojas iš Barbadoso salos.
Negalėdama išvengti žemos moralės vyrų įtakos, ji bus parduota šėtono apsėstam klebonui ir atsidurs mažoje puritonų bendruomenėje Saleme, Masačusetso valstijoje. Ten ji bus teisiama ir įkalinta, apkaltinta užkerėjusi savo šeimininko dukteris. Maryse Condé ją reabilituoja, išrauna iš užmaršties, kuriai ji buvo pasmerkta, ir galiausiai grąžina ją į gimtąją šalį kaštoninių juodaodžių ir pirmųjų vergų sukilimų metu.
Naujojo pasaulio evangelija
Un nuevo Dios llegado a este mundo, hecho carne para ofrecer, quizás, una segunda oportunidad al ser humano advertido de su remota llegada. Pero el hombre actual es descreído por imperativo de sus más hondas contradicciones. Dios no puede existir más allá de las iglesias como la moral solo puede caber en una urna.
La madrugada de un Domingo de Pascua, una madre recorre las calles de Fond-Zombi y un bebé abandonado llora entre las pezuñas de una mula. Ya adulto, Pascal es atractivo, mestizo sin saberse de dónde, y sus ojos son tan verdes como la mar antillana. Vive con su familia adoptiva, pero el misterio de su existencia no tarda en hacer mella en su interior.
Iš kur tu esi? Ko iš jo tikimasi? Po salą sklando gandai. Sakoma, kad jis gydo ligonius, daro stebuklingą žvejybą... Sakoma, kad jis yra Dievo sūnus, bet kieno? Pranašas be žinios, mesijas be išganymo Paskalis susiduria su didžiosiomis šio pasaulio paslaptimis: rasizmas, išnaudojimas ir globalizacija susilieja su jo paties išgyvenimais istorijoje, kupinoje grožio ir bjaurumo, meilės ir širdgėlos, vilties ir pralaimėjimo.
Juokiasi širdis verkia širdis
Natūralus pratimas bet kurio gyvenimo istorijos link turi tą ypatingą pusiausvyrą tarp gyvybiškai svarbių sudedamųjų dalių, kurios kiekvienam patenka iš sėkmės ar nelaimės. Maryse atveju nėra jokių abejonių, kad mišinys yra toks, koks yra. Nes idealizavimas yra atspindys, kuriame, jei reikia, galima sulieti blogas akimirkas. Nors realizmas yra tas, kuris liudija apie žmogaus ėjimą per pasaulį. Ir tokia rašytoja, kaip Maryse, dalyvaujanti labiausiai šokiruojančiame liudijime, verčia mus juoktis arba verkti su tuo pačiu paradoksaliu pojūčiu, kuris rodo sabina apie Chabelą Vargas.
Nelengva gyventi tarp dviejų pasaulių, ir mergina Maryse tai žino. Namuose Karibų jūros Gvadelupos saloje jos tėvai atsisako kalbėti kreoliškai ir didžiuojasi, kad yra kiaurai prancūzai, tačiau kai šeima aplanko Paryžių, mažylė pastebi, kaip baltaodžiai į juos žiūri iš aukšto.
Amžinai besiliejančios ašaros ir šypsenos, tarp gražaus ir baisaus, Rilke's žodžiais tariant, mes liudijame istoriją apie ankstyvuosius Condé metus nuo jo gimimo vidury Užgavėnių, kai mamos riksmai susimaišė su būgnais. Nuo karnavalo iki pirmoji meilė, pirmasis skausmas, savo juodumo ir savo moteriškumo atradimas, politinis sąmoningumas, literatūrinio pašaukimo atsiradimas, pirmoji mirtis.
Tai prisiminimai apie rašytoją, kuri po daugelio metų atsigręžia ir pasineria į savo praeitį, siekdama susitaikyti su savimi ir savo kilme. Gili ir naivi, melancholiška ir lengva, Maryse Condé, puikus Antilų raidžių balsas, jaudinančiai nuoširdžiai tyrinėja savo vaikystę ir jaunystę. Meistriškas savęs atradimo pratimas, kuris yra pagrindinė jo literatūros kūrinių dalis, pelniusi jam 2018 m. alternatyvią Nobelio literatūros premiją.
