A Samuelis Beckettas se le puede tildar de pesimista, de nihilista, de oscuro y simbólico, de cultivador del absurdo. Y, sin embargo, nada más vitalista que sobrevivir para contarlo. Nada más humano que intentar calmar los demonios internos y los miedos generales propios de guerras y postguerras. Para espíritus inquietos como el de Beckett una opción era experimentar con la literatura en busca de nuevos horizontes, puntos de fuga con los que salir de una realidad que hacía agua por todos lados, la Europa de mediados del siglo XX.
Escritor promiscuo en géneros narrativos, cultivó la poesía, la novela y la dramaturgia. Pero siempre con esa intención rupturista. En Beckett se intuye una especie de desencanto con la propia condición humana capaz de provocar los desastres de las guerras. Los cambios de registro y esa intención experimental, que en el caso de Becket acabó derivando en su reconocimiento como genio de las letras, se sustentan en gran manera en el desencanto, la desconfianza, el hartazgo, la búsqueda del cambio, la ridiculización de las formas, la irreverencia y la rebeldía…
Skaitant Beketą, manoma, kad dalyvaujate žiaurioje kūrybinės dvasios akistatoje su griaunančiu atšiaurumu ir dėl to vargais, apėmusiais dvasinį, moralinį ir net fizinį.
Taip. To dvidešimtojo amžiaus pasaulis atrodė regresuojantis (nežinau, ar jis tikrai daug kartų vystėsi). Atrodė, kad dekadencija užvaldė viską. Tačiau menas ir šiuo atveju XX amžiaus literatūra ieškojo pasaulio atstatymo mygtuko.
3 populiariausi Samuelio Beketo darbai
Laukia Godoto
Pjesės skaitymas turi ypatingą tašką. Dialogo persvara su dramatizacijos anotacijomis intelektualiai visiškai nuoga prieš veikėjus. Nėra visažinio pasakotojo, nei pirmojo, nei trečiojo asmens… viskas yra tu ir kai kurie veikėjai, kurie kalba prieš tave.
Jūs turite būti atsakingas už rinkinio vietą, įsivaizduoti kiekvieno simbolio judesius lentelėse. Nėra jokių abejonių, kad daiktas turi savo žavesio.
Laukiant Godoto, egzistencialistinis pasakojimo fonas yra toje pačioje tiesioginio klajoklių Vladimiro ir Estragono stebėjimo plotmėje ir priverčia jus dalyvauti bergždžiame, absurdiškame laukime, kelio pakraštyje. Godotas niekada neateina, ir jums įdomu, ar taip buvo todėl, kad benamiai niekada negavo pranešimo apie pasimatymą.
Kiti personažai, tokie kaip Pozzo ir Lucky, pasinaudoja nenaudingu laukimu, kad praneštų apie atvykimą, kuris niekada neįvyks. Ir galų gale jūs galite suprasti, kad mes visi esame tie bomžai.
Ir tas likimas mus supainioja, jei jis egzistuoja ir kad, nepaisant visko, gyvenimas laukia kažko, kas galbūt niekada neateis. tikriausia tiesa.
Moliuskas
Pradedant „Trilogiją“, žymiausią Beketo romanų rinkinį, tiesa ta, kad romanas sukėlė galvosūkį ir vis dar kelia galvosūkį.
Su trama experimental se nutre del monólogo, con la normal asociación que tiene este recurso para la evocación, para el pensamiento aleatorio, para el desorden… pero también para la síntesis brillante, para el salto de barreras de las estructuras de pensamiento habituales que nos conducen a la lógica, al etiquetado y a los prejuicios.
Molloy es un vagabundo que nos conduce durante la primera parte de la novela. Jacques Moran es una especie de policía que anda tras la pista de Molloy. Los motivos que lo conducen tras los pasos de Molloy confunden al lector que pueda esperar un hilo claro. La confusión es precisamente el hilo, la trama, la composición que permite la deriva de difícil cronología.
Y lo fundamental es que terminas de leer si llegar a comprender el fundamento de Molloy y de Moran. Quizás la misma persona, quizás víctima y asesino en una historia contada al revés. Lo importante es el extraño ínterin en el que has profundizado en la piel de unos personajes cuyo fin no tienes porqué haber entendido.
Bevardis
Aš praleidžiu antrąją trilogijos dalį, kad išgelbėčiau nuostabią jos pabaigą. Šiuo romanu Beckettas uždarė įžūliausią eksperimentinį statymą. Tokios trilogijos pabaigą buvo galima užbaigti tik taip, kaip tai padarė Beckettas.
Paskutiniai sakiniai nurodo teatriškesnę, per daug vaidinamą monologiją, tą pačią, kurią kiekvienas gali pozuoti šiame pasaulyje, kai uždanga nusileidžia, o deguonis nustoja pasiekti ten, kur turi eiti, ir taip kelia svarbiausias abejones, klausimus. tiesa ... šviesa.
Likusi romano dalis apima ankstesnį monologą, kuris yra subjektyvus egzistavimas, po fatališka, šiurkščia ir šviesia Beketo prizme. Vėlgi ignoruojame tvarką ir siužetą, spėjame chronologiją, nes mums reikia, kad ji pagalvotų skaitydama, visa kita yra eksperimento dalis.
