Ugnies dvasios

ugnies dvasios nugalėtojas 2007 m

Literatūros žurnalas „Ágora“. 2006. Iliustracija: Víctor Mógica Compailed.

Naktį juodos valandos buvo pažymėtos tyliu medžio traškėjimu ugnyje. Erelis ieškojo kuolo nurodymų, kaip kovoti su aušra, tačiau jo magiškas pojūtis vis tiek nepasireiškė, nesulaukė naujienų iš didžiųjų Sioux dvasių.

No podía ser que los viejos indios muertos le hubieran abandonado aquella noche, cuando la decisión del ataque al Fuerte San Francisco estaba en sus manos. Los otros seis sabios esperaban alrededor del fuego su señal; alguno de ellos empezaba a levantar la vista. Sus ojos rasgados, de donde partían sus siniestras pinturas de guerra, buscaban la misma perplejidad de sus compañeros.

A la espalda de los privilegiados sabios, los guerreros aguardaban impacientes las arengas de sus ancestros y sus revelaciones sobre el enemigo. El semblante de estos guerreros producía espanto; sus ojos brillaban al capricho que la danza del fuego ejecutaba en el fondo de sus pupilas; las mismas pinturas que las de sus mayores, dibujaban en ellos trazos desgarrados de muerte. Se aplicaban también tales distinciones en sus fornidos pechos y sobre los tensados músculos de sus brazos cruzados.

Ši gražuolė ir niūri jo ceremonija atsirado dėl to, kad stebuklingos žinios aplink laužas Erelių genčiai suteikė karingą viršenybę prieš daugelį kitų genčių. Šių nepriekaištingų Sioux karių kova kilo dėl natūralios ekspansyvios tendencijos. Medžioklės kalnuose ir žvejybos Río Plata jau nebeužteko pilnam pragyvenimui. Reikalingas klajoklis privertė juos išplisti į pievą.

Būtent viduryje didžiulės prerijos tą naktį susitiko siu. Kartu jie sudarė milžinišką ratą aplink ugnį. Taip jie išvengė nepaliaujamo slėnio vėjo švilpuko. Stipri oro srovė smogė plikoms už žmogaus žiedo stovinčių karių nugaroms ir švelniai, lašeliu po lašo filtruojama, atėjo prie laužo.

En el centro de todos permanecía Águila, disimulaba su creciente nerviosismo inspirando hondo, como si estuviese cerca del trascendental encuentro. Sin embargo, permanecía plenamente en su estado físico. Sentía perfectamente sus piernas entrecruzadas y sus codos apoyados sobre las rodillas. Notaba como la dura piel de bisonte rozaba la piel de su espalda y apretaba sus axilas. Escuchaba, veía y percibía el fuego ascendente, el tejido ondeante del cuerpo de la combustión, su color, su calor.

Su dideliu apmaudu Erelis vėl pakėlė balsą šaukdamasis. Susidūrus su tokiais veiksmais, lengvo nesupratimo ūžesio nebegalima ištaisyti. Dar niekada jam neteko tris kartus dvasios vadinti Ereliu.

Tačiau po kelių sekundžių dvasios atvyko ir su neįprasta jėga. Vėjas, kurį anksčiau sustabdė minia, pakilo virš visų galvų, pakilęs į centrinę skylę ir su tam tikru smūgiu užgesino laužą. Aplink sklandė žarijos, ryškios, bet nebuvo ugnies. Augantys gandai skelbė apie artėjantį sumišimą staiga tamsią naktį.

“!!Los espíritus quieren hablar!!” gritó Águila con una estruendosa voz que se extendió por todo el valle, deteniendo el cuchicheo atropellado y cualquier atisbo de movimiento. Cuando su eco se detuvo, la nada se extendió con el disfraz negro de la noche. La inmensidad del valle parecía haberse enclaustrado por esa extraña cercanía de la noche cerrada, donde algunas manos violentadas por los sucesos se extendían para palpar sólo elementos misteriosos.

En la inmensidad cautiva por la tenebrosidad ni siquiera el viento soplaba, ni un ápice. Tan solo las estrellas podían contrastar que se encontraban a campo abierto. Por unos segundos nada se oyó, nada se vio, nada ocurrió. Un inefable presagio recorría eléctricamente las tinieblas, transmitiendo una corriente de manifiesta inquietud dentro de esa exclusiva serenidad de los hechos impredecibles.

Priešgaisrinė šviesa vėl švytėjo ten, kur buvo užgesinta, tik Erelį apšvietė ryškiu raudonu atspalviu. Kiekvienas galėjo pažvelgti į senąjį vizionierių. Jo figūra nupiešė ilgą šešėlį, nubrėžtą trikampio pavidalu.

Tą naktį dvasios atėjo su nežinoma jėga. Šeši išmintingi vyrai baimingai žiūrėjo į tą ypatingą vizitą, kuris apėmė jų didįjį vizionierių. Likusioje situacijoje viskas vyko kaip visada, ogulas iš anapus sklido per Águilos gerklę:

„Rytojaus aušra atneš plieninius paukščius, kurie užmes ugnį į visus didžiuosius miestus. Mažas baltas žmogus valdys pasaulį ir norės išnaikinti kai kurias rases nuo žemės paviršiaus. Mirties stovyklos bus paskutinė jo bausmė. Mirties, beprotybės ir sunaikinimo metai ateis senajame nežinomame žemyne ​​“.

Águila transmitía el incomprensible mensaje mientras sus manos ciegas palpaban el terreno, en busca de una de las ramas esparcidas todavía en brasas. Cogió una de ellas por el extremo intacto y se dirigió el rescoldo a su antebrazo derecho.

„Turite sustabdyti baltąjį žmogų, jo armijos ženklas yra netikras kryžius, kurio rankos sulenktos stačiu kampu. Padaryk tai, kol dar nevėlu ... sustabdyk jį, kol dar nevėlu “.

Po tų paskutinių žodžių ugnis vėl buvo užgesinta ir Erelis pargriuvo ant nugaros ant žemės. Kai kiti šeši išminčiai vėl uždegė laužą, Erelis ant rankos parodė svastiką, jis nesuprato jos prasmės, tačiau dvasios paskelbė jo blogį.

Los sabios anunciaron que ya tenían la señal, en aquel amanecer debían enfrentarse sin temor al hombre blanco para acabar con su signo. Los guerreros bailaron alrededor de la hoguera. Horas después, con el albor, muchos de ellos morirían infructuosamente a manos de los potentes rifles Winchester, antes de llegar siquiera a aproximarse al Fuerte San Francisco.

Al terminar la masacre, el fuerte viento de los espíritus volvió a levantarse, silbó furioso por el asesinato de sus hijos. Hasta que los pechos desnudos de los guerreros, yacientes y ausentes de aliento, fueron enterrados por el polvo.

Ninguno de aquellos Sioux supo que su primer enfrentamiento en batalla contra el hombre blanco, provisto de armas de fuego, era una causa perdida. Creyeron que los espíritus les habían animado a la lucha. El mensaje de la hoguera había sido claro para ellos.

Pero los espíritus no hablaban de esa batalla, ni siquiera de cualquier batalla que pudieran los Sioux conocer en toda su vida. El mensaje se había adelantado muchos años, hasta 1939, fecha en que estalló la Segunda Guerra Mundial de la mano de Adolf Hitler.

įvertinimo įrašas

Komentuoti

Ši svetainė naudoja "Akismet", kad sumažintų šlamštą. Sužinokite, kaip apdorojami jūsų komentarų duomenys.